Architettura
Šv. Jurgio kankinio bažnyčios architektūra
Bažnyčios interjeras šiandien nuo vargonų choro. A. Švedo nuotrauka.Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia išliko gotikinė, nepaisant visų po karų ir ypač gaisrų vykusių rekonstrukcijų. Ši vėlyvosios gotikos šventovė yra vienas iš penkių vienlaikių, 1495 – 1510 metais statytų paminklų, kurie sudaro originalų Lietuvos nacionalinės architektūros palikimą. Pasak tyrinėtojų D. Kaczmarzyko ir Vlado Drėmos, Vilniaus Šv. Onos ir Bernardinų bei Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčių architektūros ryšiai tokie aiškūs ir akivaizdūs savo menine išraiška bei tapačiais motyvais, jog galime teigti, kad jas visas sukūrė tas pats architektas, taigi vilnietiškųjų šventovių autorius Mykolas Enkingeris. Garsėjęs kūrybos originalumu, amžininkų labai vertintas, architektas Mykolas Enkingeris ir šiandien mus ypač žavi savo sakraliniais pastatais.
Kauno Bernardinų bažnyčia - tai monumentalus, ištįsęs (halės ilgis-36,5 m., presbiterijos-20,8 m.), vertikalių proporcijų ir ritmiškos kompozicijos pastatas, kurio fasadus skaido smailiaarkiai langai bei liekni ir grakštūs daugiatarpsniai kontraforsai. Pastarieji yra identiški Vilniaus Bernardinų bažnyčios kontraforsams: jie keturių segmentų, į viršų siaurėjantys, kiekvieno segmento skersinis pjūvis tapataus profilio. Ypač saviti presbiterijos kontraforsai, kurie tarsi kolonos visai nesiliečia su siena (čia beveik nelieka plokštumos) ir remia ne ją, o arkas virš langų ir pastogės karnizą. Presbiterijos ir fasadų langų apvadai nevienodi, sumūryti iš kelių rūšių profiliuotų plytų. Rytų pusėje presbiterija užbaigiama trisiene apside. Vakarų fasado viduryje būta pagrindinio įėjimo – puošnaus smailiaarkio portalo, kurį apjuosė profiliuotas apvadas. Šį fasadą vainikuoja trikampis, stačiakampių nišų skaidomas tinkuotas frontonas. Veikiausiai jis sumūrytas po 1668 m. gaisro, nes XVII a. pradžios Tomo Makovskio graviūroje, vaizduojančioje Kauno panoramą, bažnyčios frontonas buvęs laiptuotas. Šio gaisro vaizdingame aprašyme sakoma, kad “esant šiaudų dangai, ugnis viską sunaikino”, bet ten pat pažymima, kad veikiai sulaukus ypatingos pagalbos, “šventovė iš viršaus buvo uždengta, taip pat ir kraigas, ir bokštelis”. Viename šio dokumento puslapių yra barokinio bokštelio atvaizdas, rūpestingai nupieštas plunksnele, paspalvintas praskiestu tušu ir gelsva akvarele. Dabar virš presbiterijos (choro) stogo iškilęs bokštelis panašus į nupieštąjį, bet netapatus. Gal būta antrojo bokštelio virš bažnyčios stogo?
Skliautų nerviūras virš kapitelių puošia rūtos šakelės. A. Švedo nuotrauka.
Bažnyčia halinė - visos trys navos uždengtos bendru dvišlaičiu stogu, atskirta tik aiškiai žemesnė presbiterija, virš kurios iškyla tapybiškas barokinis bokštelis. Pati bažnyčia sumūryta iš tamsraudonių plytų, taikant gotikinį plytų rišimą (pakaitomis dėtos ilgainės ir trumpainės plytos); puošybai saikingai naudotos perdegtos juodos spalvos plytos, iš kurių dažniausiai sudėlioti rombų ir kryželių raštai. Bažnyčios sienos labai storos: navų dalies – 1,3 m, presbiterijos – 1,0 m.
Viduje šventovės erdvę keturios poros stulpų dalina į tris navas, kurių kiekviena sudaryta iš penkių travėjų, dengtų pusapskričiais kryžminiais skliautais (travėja – tai erdvės dalis tarp atramų). Aukšti kvadratinio skerspjūvio stulpai veikiausiai sumūryti po 1624 m. gaisro. Tuomet suskliausti ir kiek žemesni už senuosius dabartiniai skliautai, be to, šoninių navų sienos ir stulpai dekoruoti didžiojo orderio piliastrais (jų kapitelius puošia rūtų šakelės). Šoninės navos siauresnės už viduriniąją navą, kurios plotis sutampa su gerokai žemesnės presbiterijos pločiu. Taigi presbiteriją nuo likusios vidaus erdvės skirianti triumfo arka yra svarbus veiksnys visai šventovės erdvės struktūrai. Be to, presbiterija buvo skirta vienuolių chorui.
Vienas puikiausių Lietuvos vėlyvosios gotikos paminklų - Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia – iki šiol dar nerestauruota. Išsaugotą gotikinę bažnyčios išorės visumą gerokai darko užmūryti langai, taip pat skirtingos prigimties vėlesni elementai, pavyzdžiui, rustuotas šiaurinis portalas. Iš vakarų pusės, kur prie jos šliejasi priestatai, ji aptverta bjauria vieline tvora.
Šventovės interjero kaita ir raida
Ažūrinis, kremzlinės ornamentikos drožiniais puoštas sakyklos stogelis. J. Šaparausko nuotrauka
Bažnyčios interjerą sudaro sienų puošyba ir įrenginiai (altoriai, sakykla ir kita), o šio interjero kaip visumos išraišką lemia ikonografinė programa. Apie ankstyviausią, gotikos laikus menantį Bernardinų šventovės interjerą turimos žinios labai šykščios. Tikrai žinome, kad 1508 m. šiaurinės navos gale jau stovėjo Šv. Onos altorius, kurio buvimo vieta nepasikeitė iki šių dienų. 1580 m. ši Šv. Onos koplyčia (anuo metu galinė šoninės navos dalis dažnai taip vadinta) Kauno advokato Usauskio ir kohortos vado Putvinskio lėšomis buvo atkurta ir naujais paveikslais išpuošta. Ne ką daugiau apie šio interjero vaizdą sužinome ir iš 1603 m. gaisro aprašymo: ”…ugnis viską sunaikino, išskyrus zakristiją ir presbiteriją, tenai skliautai išliko ir didysis altorius” . Šv. Kryžiaus altorius to gaisro metu sudegė, o pats Nukryžiuotasis išliko – amžininkai tai laikė stebuklu. XVI a. bažnyčios pietinės sienos mūre buvo įrengtos trys klausyklos, į kurias tėvai bernardinai patekdavo iš vidinio vienuolyno kiemo, taigi penitentai jų nematydavo.
Pamažu bažnyčia su vienuolynu “pamaldžiųjų geradarių pašalpomis ir brolių vienuolių darbu, vadovaujant gvardijonui Bernardinui Švabui” vėl buvo atkurta. Tačiau apie tai, kad tuo metu bažnyčioje būta dvylikos altorių, sužinome iš kito, 1624 m. gaisro aprašymo. Gaisras aprašomas itin vaizdžiai: “…o vėliau tarsi Dievo bausmė Viešpaties metais 1624 penktadienį po Kristaus Kūno oktavos vidudienį, gvardijonu esant garbingajam tėvui Baltramiejui Žukui, iš kamino žiežirbos taip įsisiautėjo, kad visą vienuolyną ir bažnyčią sudegino. Nuo šio gaisro didžioji miesto dalis buvo sunaikinta, o bažnyčia taip sugriauta, kad ne tik skliautai sugriuvo, bet ir kolonos nuo pamatų nuvirto (…). Aukščiausias Viešpats tenukreipia panašius dalykus ateityje nuo mūsų. (…) Šito gaisro metu visi altoriai, kurių buvo net dvylika, sudegė. Pažymėtina, kad Šv. Onos, Atsimainymo, Švč. Trejybės, Švč. Mergelės Marijos altoriai, taip pat elegantiški vargonai žuvo”. Dokumentai liudija, kad prie bažnyčios atstatymo, vykusio lėtai ir ilgai užsitęsusio, dosniomis aukomis prisidėjo daugybė geradarių: antai Melchioras Rusvickis “paskyrė dovaną vargonams atstatyti (…), ir sidabrinę paauksuotą mišių taurę”. Tarp jų minimi ir garsūs didikai, pvz., Mikalojus Veselovskis, Albertas Stanislovas Radvila, Kristupas Zaviša.
Glorija su Marijos monograma. 1760 m. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo altoriaus fragmentas. A. Švedo nuotrauka
Nespėjus užbaigti atstatymo darbų, vienuolius vėl užgriuvo nelaimė – rusų kariuomenė, kaip minėta, 1655 m. rugpjūčio 8 d. pirmą kartą Kauno istorijoje okupavusi miestą, nusiaubė ir jų šventovę. Bernardinų archyve išlikęs svarbus ir informatyvus dokumentas, surašytas 1668 m. rugpjūčio 5 d., nubrėžia aiškią ribą Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios eksterjero ir interjero raidoje. Iš šio dokumento sužinome, kad visa tai, ką bažnyčioje buvo suspėta atstatyti po “niekingųjų žiauruolių maskviečių” sugriovimų (choras, skliautai vienoje pusėje, keturios kolonos), “ugnis viską sunaikino, ir sudegino, ir sugriovė, bet taip atsitiko ne mums vieniems, ir Jėzaus draugijos tėvų vienuolyną taip pat išniokojo”. 1668 m. liepos 29 d. sekmadienio rytą kilusio gaisro aprašymas užbaigiamas taip: “Visa tai Dievo vardu mūsų dar aukštesniam dvasiniam tobulumui atsitiko ir buvo atkurta”. Taigi akivaizdu, kad seniausi, gotikos ir renesanso laikus menantys interjero įrenginiai neišliko.
Vargonų choro medinė galerija. 1680 m. A. Švedo nuotrauka
Atkurti pradėta stebuklingajam Dievo Motinos paveikslui 1669 - 1679 metais atnaujinant Švč. Mergelės Marijos koplyčią; jos būta dabartinio įėjimo į bažnyčią šiauriniame fasade vietoje (įėjimas įrengtas XVIII a. viduryje). Apie tą patį laiką bažnyčioje įrengti aštuoni altoriai, sakykla bei vargonų choras su galerijomis (1668 m. – XVIII a. pr.). Ši išlikusių, nors ir smarkiai nukentėjusių, brandžiojo baroko medinių įrenginių dalis yra dabartinio interjero pagrindas. Kai kurie jų išties unikalūs. Pirmiausia tai retai pasitaikančio, vadinamojo Saliamono sosto tipo didysis Marijai dedikuotas altorius, įrengtas 1703 m. Vitebsko vaivados Andriaus Krišpino lėšomis. Šio juodai dažyto altoriaus drožybiniai elementai buvę sidabruoti, visų kitų – auksuoti. Vienintelio Šv. Pranciškaus Asyžiečio altoriaus, įrengto prie galinės sienos pietinėje pusėje, retabulas buvęs iliuzinis, t. y. tapytas. Išties originali 1680 m. įtaisyta sakykla: jos šešiakampę tribūną, laiptelių sieną ir duris puošė vienuolika ant medžio tapytų paveikslų, gi ornamentinė drožyba buvo sutelkta piramidės pavidalo ažūriniame stogelyje, virš kurio iškelta Jėzaus Kristaus Pasaulio Išganytojo statula. Vienas savičiausių interjero įrenginių – vargonų choro medinės galerijos ir bokšteliai, įtaisyti 1680 m. gvardijono Benedikto Rondomanskio lėšomis. Vargonų bokštelių siauros ir ilgos stilizuoto vynmedžio ornamentinės juostos pakabintos ant piliorių, kuriuos su choru jungia dvi medinės galerijos. Šių galerijų išorinė plokštuma ištapyta stilingomis švelnaus kolorito gėlių puokštėmis, primenančiomis lietuviškų skrynių tapybą. Ta subtili XVII a. pabaigos tapyba išliko nepaliesta iki mūsų dienų.
Šv. apaštalo Petro atvaizdas. XVIII a. II ketv. Al fresco, al secco. A. Švedo nuotrauka
Nuo XVIII a. ketvirtojo iki aštuntojo dešimtmečio bažnyčioje vėl tvarkytasi. Apie 1739 m. įrengti du nauji mediniai šventųjų Rožės Limietės ir Didako altoriai (neišlikę). Tuo metu ypač aktyviai darbavosi tapytojai: antai pamaldžios ponios Kučinskienės lėšomis (500 auksinų) ant šventovės sienų buvo nutapyti Kryžiaus kelio stočių paveikslai. Žinoma ir data: “Tie kryžiaus keliai įrengti apie 1741 m. neabejotinai”. Taip pat “labai puikiai” ant drobės nutapyti dvidešimt aštuoni paveikslai, vaizdavę bernardinų šventuosius kankinius ir išpažinėjus. Šie bernardinų atvaizdai kabėjo vienuolių chore ant sienų. Septintajame dešimtmetyje presbiterijos ir vidurinės navos sandūroje buvę įrengti Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo ir Šv. Kryžiaus altoriai (išliko jų fragmentai).
Atliekant bažnyčios interjero polichromijos tyrimus, atrasta brandžiojo ir vėlyvojo baroko sienų tapyba, kurią reikėtų atidengti ir restauruoti; tai patvirtina gerai išlikę apaštalų Petro ir Pauliaus spalvingi atvaizdai, nutapyti ant piliorių vakarinėje bažnyčios dalyje. Be to, presbiterijos pietinėje sienoje išlikę konvento fundatoriaus Stanislovo Sandzivonio tapyto herbo fragmentai, kuriuos restauravus būtų ne tik įamžintas jo atminimas, bet ir atsirastų apčiuopiama sąsaja tarp praeities, dabarties ir ateities. Nors archyviniuose šaltiniuose nėra jokių duomenų apie čia dirbusius dailininkus, yra pagrindo manyti, kad tie dailininkai – tai bernardinų vienuoliai, ilgus metus turėję čia savo dirbtuvę ir patys puošę savo šventovę.
(Laima Šinkūnaitė. Kauno pranciškonų (bernardinų) Šv. Jurgio bažnyčia. Kaunas 2008.)
Prenotazione
Papilio g. 9, LT-44275 Kaunas, LITUANIA
Tel.: +370 682 47794
E-mail: info@domuspacis.lt