Arte
Stebuklingasis Švč. Mergelės Marijos paveikslas
Restauruotas Pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Maloningosios Motinos paveikslas. XVII a. pr. Nuotrauka iš L. Šinkūnaitės asmeninių archyvų.
Bernardinų konvento subgvardijonas Aleksas Maceina 1670 m. rugpjūčio 25 dieną šitaip rašė apie tuo metu garsiausią Kaune Marijos atvaizdą: “Aš pats, nevertas Dievo Motinos tarnas, su visais savo sielvartais ir kentėjimais, su rūpesčiais, tiek dvasiniais, tiek kūniškais, ir visokiausiais savo poreikiais, ypatingai esu patyręs gailestingumą ir malonę, (…), aukodamasis Skaisčiausiajai ir Ištikimiausiajai Mergelei Marijai šiame paveiksle.”
Šis Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios Dievo Motinos paveikslas po jos uždarymo 1950 m. ilgam išnyko iš visų akiračio, ir tik 2001 m. pagaliau vėl sugrįžo į altorių – šįsyk į Arkikatedrą baziliką. Atskleidžiant mįslingą paveikslo istoriją, pirmiausiai reikia išsiaiškinti, kada, kur ir kaip dingęs kūrinys buvo atrastas, o vėliau ir atpažintas.
Jo atradimo istoriją glaustai būtų galima papasakoti taip: paveikslą 1978 metais surado kun. kan. Algimantas Kajackas. Rūpindamasis 1978 m. atgautos Švč. Trejybės bažnyčios meno kūriniais, pradėjo jų ieškoti. Sužinojęs, kad 1962 m. šią bažnyčią uždarius, dauguma jų buvo perkeltos į Šv. Antano Paduviečio bažnyčią, visur ir viską apžiūrėjo. Deja, pavyko rasti tik šv. Pranciškaus Asyžiečio statulą iš didžiojo altoriaus ir apnykusią drobę su nežinomu Marijos atvaizdu, be rėmų numestą rūsyje ant žemės. Įrėmintas ir sutvarkytas, šis Marijos paveikslas Kauno kunigų seminarijoje per dešimtmetį kabėjo klierikų kambaryje. 1992-1993 metais, tyrinėdama Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios interjero įrenginius ir puošybą, buvau “iki ausų” panirusi į bernardinų konvento archyvo studijas; ypač parūpo šio konvento bažnyčios malonėmis garsėjęs Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Būdama įsitikinusi, kad toks paveikslas negalėjo pražūti, ėmiausi jo ieškoti. Kan. Kajackas, paklaustas, ar seminarijoje nėra kokio nors senoviško, neįprasto ir nežinomo Marijos atvaizdo, parodė dar 1978 metais atrastą atvaizdą. Jį pamačiusi iš karto supratau, kad galų gale atsirado! Tačiau tik šaltinių, literatūros, ikonografijos bei natūros studijos leido šį paveikslą identifikuoti, t. y. galutinai nustatyti jo tapatybę.
Švč. Mergelės Marijos paveikslo istorija atkurta iš rankraštinių šaltinių. Jis minimas Bernardinų konvento archyve (pirmą kartą - 1669 m.), o nuo XIX a. pradžios iki XX a. vidurio - Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios vizitacijų aktuose ir inventorių aprašuose (paskutinį kartą – 1939 m.). Pirmąsias žinias apie šį paveikslą pateikia jau minėtasis Aleksas Maceina 1670 m. reliacijoje: “Tas Švč. Dievo Motinos atvaizdas nutapytas stebuklingosios Čenstakavos pavyzdžiu. Kas jį tapė ir kas mūsų bažnyčiai dovanojo, ir kaip seniai jis pas mus, išklausti netgi iškaršusių žmonių negalime. Tas Švč. Mergelės paveikslas prieš karą su Maskva turėjo ypatingą koplyčią bažnyčios mūrinės sienos viduryje, nuo griovio įėjus į bažnyčią – kairėje pusėje.” Koplyčios, kaip minėta, būta šiaurinės sienos viduryje, ji ten galėjo būti įrengta XVI a. pabaigoje.
Bernardinų konvento mecenatas Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas Švč. Dievo Motinos paveikslą ir kitus pačius brangiausius daiktus prieš 1655 m. rusų invaziją iš vienuolyno buvo išvežęs paslėpti į Raudonės pilį. 1669 metais, tuoj po trečio gaisro, Kauno žemės ūkio teisėjo Oborskio lėšomis pradėta Švč. Mergelės Marijos koplyčios renovacija; taigi koplyčia išliko ankstesnėje vietoje. Apie 1679 metus paveikslas, užbaigus jos atnaujinimo darbus, sugrąžintas į altorių. XVIII a. viduryje koplyčios vietoje įrengtas dabartinis įėjimas į bažnyčią. Taigi veikiausiai apie tą patį laiką Švč. Dievo Motinos paveikslas iš buvusios koplyčios perkeltas į didįjį altorių. Jį ten esant mini ne tik 1804 m. Bernardinų bažnyčios vizitacijos aktas, bet ir visi paskesni turto aprašai, baigiant 1861 m. inventoriumi.
XIX a. pabaigoje Marijos paveikslas iš didžiojo altoriaus buvo perkeltas į kuklesnį Šv. Onos altorių ir pakabintas jo antrame tarpsnyje. Kadangi dėl didumo kūrinys ten netilpo, drobę apkarpius, buvo kiek sumažintas. 1939 m. Tarpdiecezinės Kauno kunigų seminarijos turto aprašas liudija, kad aptariamasis paveikslas, “apvilktas metaliniais rūbais”, tebėra Šv. Onos altoriaus antrame tarpsnyje. Tačiau išlieka mįslė, kada ir kaip Švč. Dievo Motinos paveikslas pateko į Šv. Antano Paduviečio bažnyčios rūsį.
Po įvairiapusiškai ištirto paveikslo restauravimo atsiskleidė beveik autentiškas vaizdas: raiškūs subtiliais ochrų pustoniais nutapyti Švč. Dievo Motinos ir Kūdikio Jėzaus veidai, brangakmeniais ir perlais puoštos karūnos, auksu švytinčios aureolės aplink galvas. Šis Švč. Mergelės Marijos paveikslas priklauso ankstyviausiam bizantiškajam Hodegetrijos ikonografiniam tipui. Marija pavaizduota stovinti; ant kairės rankos Dievo Motina laiko vaikelį Jėzų, kuris dešine ranka laimina, o kairėje turi Evangelijų knygą. Tai kanoninis Hodegetrijos kompozicijos variantas.
Mūsų paveikslas išsiskiria Mariją dabinančių juvelyrinių dirbinių turtingumu. Ypač stebina perlų, kuriais dekoruoti ir drabužių elementai, gausa. Betgi tokia jų gausa čia nėra atsitiktinė. Viena vertus, perlai turi puošybinę paskirtį, kita vertus, svarbesnė yra jų simbolinė kalba. Perlo, glūdėjusio kriauklėje, simbolinė prasmė krikščioniškoje dailėje siejama su Įsikūnijimu (Žodžio gimimu iš Mergelės Marijos) ir Išganymu (Mt 13, 45-46).
Ne mažiau iškalbinga Marijos krūtinę dabinanti turtinga kompozicija iš įvairių juvelyrinių dirbinių: tarp šešių skirtingo pynimo susuktų ir sunertų grandinių įsiterpia po du perlų ir brangakmenių vėrinius ir vienas vėrinys iš perlų ir tuščiavidurių metalo karolių. Gi papuošalas su iš visų žalių akmenų gražiausiu ir vertingiausiu didžiuliu smaragdu kompozicijos centre iš karto patraukia dėmesį. Po juo kabo graikiškasis kryžius, apipintas grandinėlėmis ir puoštas brangakmeniais. Dauguma juvelyrinių dirbinių yra senoviški; be to, čia veikiausiai pavaizduoti ir tie papuošalai, kurie XVI – XVII a. I pusėje buvo padovanoti Čenstakavos ikonos originalui. Todėl šitoks aprangos dekoras kaip visuma galėjo atsirasti XVI a. pabaigoje. Šiame kūrinyje Švč. Dievo Motinos bei Kūdikio galvas vainikuojančios ir brangakmeniais išdabintos karūnos yra nutapytos. Apskritai marijinių atvaizdų karūnavimo praktika Europoje visuotinį pobūdį įgauna tik XVII a. pradžioje. Taigi tuo pačiu metu nutapytas Kauno bernardinų paveikslas priklauso Čenstakavos Dievo Motinos ikonos sekinių grupei, atsiradusiai XVI a. pab. – XVII a. I pusėje.
Paveiksle gausu bizantinės dailės apraiškų: aprangoje, veiduose, taip pat fono bei figūrų vaizdavime. Bizantijos estetikos dėmesys šviesai ir spalvai kaip svarbiausioms meninės ir simbolinės raiškos priemonėms tobuliausiai atsiskleidžia tapyboje. Bizantinė tapyba persmelkta šviesos, kad ir neegzistuoja koks nors aiškiai apibrėžtas šviesos šaltinis. Tokio šaltinio funkciją bizantinės dailės kūriniuose atlieka auksuotų fonų, aureolių ir nimbų sistema (auksas – irealios, anapusinės šviesos simbolis). Glotnus, grynas aukso švytėjimas tarsi perkeldavo anų laikų žiūrovą į kitą, žemiškajam pasauliui tolimą, dvasinių esybių sferą. Panašų vaizdą regime mūsų Švč. Mergelės Marijos paveiksle. Ir čia plokščias auksinis fonas (buvęs be ornamentų), ir auksu spindinčios dangiškųjų personažų aureolės simbolizuoja amžinąją šviesą (abiem atvejais kuriama sąlygiška erdvė). Taigi šiai XVII a. pradžioje nutapytai Hodegetrijos kompozicijai būdinga archajiška statika, tam tikras sąlygiškumas ir simboliškumas. Kita vertus, Dievo Motinos ir Kūdikio atvaizdai yra tikroviški; tarsi išnirę iš irealios erdvės, jie turi didžiulę trauką.
Kauno Bernardinų konvento archyve yra jau minėto bernardinų vienuolio Alekso Maceinos 1670 m. stropiai surašyta “Tikra ir nuoširdi šviesių asmenybių reliacija apie Švenčiausiosios Mergelės stebuklingąjį atvaizdą, kuris yra mūsų bažnyčioje. Pradžioje jis vaizdžiai aprašo ankstesnį, 1655 m. įvykį;: “Kai Maskva atakavo, tas paveikslas buvo išvežtas iš Kauno į Raudonę, į dvarą Šviesiausiojo Jo Malonybės pono Jeronimo Krišpino Kiršenšteino, šiuo metu LDK iždininko. Toje koplyčioje pamaldų metu, būtent tą valandą, kurią maskolius Vilnių užgrobė, aiškiai matė paveikslą verkiantį pats Jo Malonybė, ir pati Jos Malonybė, ir Jų Malonybių sūnus, ir kiti. Pats Jo Malonybė tai žodžiu sąžiningai paliudijo, būvant daugybei garbingų asmenų, ir prie manęs, neverto kunigo, kai buvau pas jį Raudonėje. Viešpaties metais 1670 rugpjūčio 25 dieną.” Cituotas tekstas liudija, kad anuo metu Marijos paveikslas buvo itin branginamas. Prieš 1655 m. rusų invaziją Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas, kaip anksčiau minėta, šį paveikslą kartu su kitais vertingiausiais daiktais iš vienuolyno išvežė paslėpti į Raudonės dvarą. O išsamiame 1670 metais parvežtų daiktų sąraše minimi Dievo Motinos ir Kūdikio figūras dengę sidabro aptaisai (trumpai apibūdinta Marijos suknelė – sukienka srebrna gladka), taip pat dvi karūnos ir 23 sidabrinės plokštelės. Šie faktai, t. y. sidabro aptaisai, saugoję paveikslo šventumą ir liudiję jo stebuklingumą taip pat, kaip ir votai (sidabrinės plokštelės - pamaldumo ženklai) rodo, kad jau XVII a. pirmoje pusėje Švč. Dievo Motinos paveikslas buvo ypatingai gerbiamas, juolab jis turėjo savo atskirą koplyčią.
1669 m. stebuklus pradėjęs užrašinėti subgvardijonas Maceina tą dokumentą pavadino “Sequuntur Miracula”. Stebuklai smulkiu rankraštiniu šriftu surašyti devyniuose puslapiuose, jie stropiai fiksuoti iki 1676 metų (paskutinis įrašas datuojamas 1706 m.). Dažniausiai tai nepaprasti išgijimai. Pavyzdžiui, 1670 m. ponia Agnietė Aleksandra Simanavičienė, “pasiaukojusi Švenčiausiajai Mergelei tame paveiksle”, pasveiko ir paaukojo sidabrinę plokštelę. 1670 m. maldomis nuo nepakeliamų danties skausmų prieš Kalėdas išsigelbėjo ponas Mykolas Rudzianskis, kuris taip pat paaukojo sidabrinę plokštelę. 1671 m. ponia Magdalena, kuriai iki “išprotėjimo” skaudėjo galvą, “raudojo priešais stebuklingąjį paveikslą ir nuo to laiko jokio galvos skausmo nekentėjo. Kaip padėką sidabrinę galvutę paaukojo”. Stebuklų aprašymų ištraukos liudija gilų ano meto žmonių tikėjimą, taip pat padėkos reiškimo votų forma tradicijos gyvavimą.
Kauno bernardinų Švč. Dievo Motinos paveikslo, apie 350 metų išbuvusio toje pačioje bažnyčioje, kultas ir stebuklingumas vaizdžiai atskleidė gilų pamaldumą į Švč. Mergelę šiame atvaizde ir parodė maldingumo formų įvairovę, ypač būdingą XVII amžiaus antrai pusei ir XVIII amžiui. Be to, tai pats bizantiškiausias Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas Lietuvoje.
Šv. Pranciškaus Asyžiečio tikrasis atvaizdas
Jonas Bielinskis. Šv. Pranciškaus Asyžiečio paveikslas. 1705 m. Nuotrauka iš L. Šinkūnaitės asmeninio archyvo.
Šv. Pranciškaus Asyžiečio paveikslas pačioje XVIII a. pradžioje buvo įtaisytas iliuziškai tapytame altoriaus retabule pietinės navos galinėje sienoje. Lietuvoje tai būta vieno ankstyviausių šio tipo kūrinių, vėliau to amžiaus viduryje pertapyto; deja, dabar išlikę tik abiejų “optinių” retabulų (taip jie vadinami šaltiniuose) neryškūs fragmentai. Paveikslas neteko savo buvusio modernaus aniems laikams altoriaus XIX a. pabaigoje. Tuomet toje sienoje iš zakristijos į bažnyčią įrengus neogotikines duris, iliuziškai tapytas retabulas ne tik smarkiai nukentėjo, bet ir buvo uždažytas. Todėl Šv. Pranciškaus Asyžiečio paveikslas buvo perkeltas į prie pirmojo pilioriaus stovintį altorių; čia jis kabėjo iki 1950 metų, vėliau “klaidžiojo” nežinia kur, nuo 1971 m. yra Kauno kunigų seminarijoje (šiuo metu priklauso Kauno arkivyskupijos muziejui).
Šv. Pranciškaus Asyžiečio ankstyvoji altorinė ikonografija gali būti siejama su autentiškais jo portretais (seniausiame visafigūriame, nutapytame apie 1222 m. Subiaco vienuolyne, jis be nimbo ir be stigmų stovi apsivilkęs tamsiu abitu, susijuosęs virve su trimis mazgais – nežinomas dailininkas matė Pranciškų kaip asketišką ir džiugią vienuolišką figūrą). Nuo XIII a. ketvirtojo dešimtmečio šv. Pranciškus pradėtas vaizduoti stovintis, visu ūgiu, su kryžiumi dešinėje rankoje ir knyga kairėje, stigmomis ant rankų ir kojų, ilgą abitą susijuosęs virve, basas, su barzdele ir ūsais, su tonzūra ir nimbu aplink galvą.
Dailininkai nuo Cimabue, Giotto ir Simone Martini, per El Grecco, Peter Paul Rubens, Rembrandt van Rijn iki šių dienų savaip šlovino šv. Pranciškaus mistinę meilę Kristaus kryžiaus kančiai. Toje nenutrūkstančioje dailininkų eilėje yra ir tapytojas Jonas Bielinskis, XVIII a. pradžioje dirbęs Kauno mieste.
Veržlus ir santūrus stovinčio šv. Pranciškaus atvaizdas užpildo negilią pusapskritę nišą, atgaivindamas ilgai puoselėtą šitokią šventųjų vaizdavimo tradiciją ypač skulptūroje (pavyzdžiui, Lorenzo Bernini šv. Bibianos statula Romoje 1626 m.). Vienuolis nutapytas laikantis anksčiau aprašytos ikonografinės schemos, tačiau esama niuansų: abitas rudos spalvos, prie virvės (trys jos mazgai simbolizuoja tris vienuoliškus įžadus: neturto, skaistumo ir klusnumo) prikabintas rožinis. Visas Pranciškaus dėmesys sutelktas į Nukryžiuotąjį; tai gili Kristaus kančios meilė, kurios vaizdinė išraiška čia - nebyli malda, amžina jungtis; tai šviesiausia paveikslo vieta. Tik angeliukas, prilaikantis vienuolio turimą sunkią knygą, žvelgia tiesiai į mus.
Gyvastingame kūrinyje nejusti išorinės įtampos; priešingai, gelminė energija išsiveržia į paviršių pirmiausia per labai kontrastingą šviesokaitą ypač tapant kūnus, kai gilūs tamsūs šešėliai, gretinami su apšviestomis dalimis, priverčia jį “vibruoti”. Kolorito akcentai – ryškios angeliukų skraistės, kurių dvi – sodrių mėlynų, viena – purpurinės raudonos spalvos, ryškiu potėpiu pasikartojančios prilaikomoje knygoje – aplink vienuolio figūrą sudaro tarsi trikampį, kuris, būdamas paveikslo struktūros pagrindu, išryškina į kompozicijos centrą kreipiančią numanomą įstrižainę.
Paveiksle ne mažiau svarbūs į jo audinį darniai įterpti lotyniški tekstai. Du angeliukai, apsisiautę mėlyna ir raudona skraistėmis, laiko juostą su įrašu: TRES ORDINES HIC ORDINAT / Trijų ordinų įkūrėjas. Šv. Pranciškaus Asyžiečio laikomos knygos viršelyje yra ilgesnis įrašas: Mažesniųjų brolių gyvenimo taisyklės: Brolis Pranciškus prižada klusnumą ir pagarbumą Viešpačiui, Popiežiui ir Romos Bažnyčiai. Sk. 1. Smarkiai nukentėjęs kartušo įrašas vietomis buvo neįskaitomas. 1992 m. jį rekonstravo Mindaugas Strockis: Tikrasis atvaizdas šv. brolio Pranciškaus Serafiškojo su tokio pavidalo abitu, kurį visam laikui nustatė pranciškonų ordinui, atliktas pagal tą, kuris yra Vatikane, Šviesiausio Viešpaties Popiežiaus Benedikto autoritetu patvirtintas. Taigi pastarojo įrašo tekstas patikina mus, kad Kauno Bernardinų konvente Šv. Pranciškaus Asyžiečio altoriuje buvo taip vadinamas tikrasis šio šventojo atvaizdas.
Šv. Angelo Sargo paveikslas
Andriejus Romanovskis. Šv. Angelo Sargo (Angelus Custos) paveikslas. Apie 1680 m. R. Valinčiūtės-Varnės nuotrauka.
Kauno bernardinų konvento archyve 1617 m. jau minimas vairininkų (upeivių) cechas, Šv. Jurgio bažnyčioje globojęs Šv. Angelo Sargo altorių. Anų laikų nei altorius, nei paveikslas neišliko. Galima manyti, kad po 1668 m. gaisro pagal šventovėje susiklosčiusią tradiciją dalis altorių buvo atstatoma ankstesnėse vietose ir tokiais pačiais titulais. Veikiausiai ankstesnėje vietoje 1680 m. įrengtas ir naujas Šv. Angelo Sargo altorius. Išliko ne tik šis altorius (tiesa, gerokai nukentėjęs), bet ir jo senasis paveikslas ANGELVS. CVSTOS., tapytas ant medžio lentų (kūrinys iki šiol nerestauruotas). Paveikslas pasirašytas: dešinėje pusėje apačioje kruopščiai išvedžiota “Pinxit. Andreas Romanowski.” Šiame kūrinyje ne tik preciziškai nutapyta Angelo Sargo figūra su prie jo prigludusiu vaiku, bet ir mažutė Švč. Trejybės kompozicija aukštai danguje bei miesto fragmentas apačioje. Šiame fragmente atpažįstame Kauno miesto vaizdą XVII a. pabaigoje. Tai seniausia žinoma šio miesto panorama, žvelgiant į jį iš šiaurės pusės nuo Nėries. Ji labai vertinga Kauno miesto ikonografijos raidai. Be to, šiame fragmente matome užfiksuotą Kauno upeivių cecho veiklą: upe vėju skriejančius burlaivius, kurių vieną veda pats Angelas Sargas, lygiai toks, kokį matome paveiksle, tik čia jis daugybe kartų mažesnis.
(Laima Šinkūnaitė. Kauno pranciškonų (bernardinų) Šv. Jurgio bažnyčia. Kaunas 2008.)
Prenotazione
Papilio g. 9, LT-44275 Kaunas, LITUANIA
Tel.: +370 682 47794
E-mail: info@domuspacis.lt