Istorija
Mažesniųjų brolių ordino atsiradimas
Mažesniųjų brolių ordinas (lot. Ordo fratrum minorum - OFM) buvo įkurtas šv. Pranciškaus Asyžiečio (1181-1226), popiežiui Inocentui III 1209 (1210) m. žodžiu patvirtinus jo gyvenimo būdą. Galutinai Regula patvirtinta popiežiaus Grigaliaus IX bule "Solet annuere" 1223 m. lapkričio 29 d.
Mažesnieji broliai Lietuvoje
Į Lietuvą pirmieji mažesnieji broliai atėjo iš Rygos, kur jie apsigyveno jau 1238 m. Manoma, kad jie, kartu su dominikonais, ruošė Mindaugą Krikštui. Nežinoma, kiek laiko jie tai darė. Bet tai nebuvo vienintelis jų dalyvavimo politiniame „žaidime“ dėl įtakos Lietuvoje būdas. Bet kokiu atveju, pats jų buvimas Rygoje buvo susijęs savo santykiais su Rygos arkivyskupu Albrechtu, kuris siekė turėti daugiau nepriklausomybės nuo Livonijos ordino (pvz., Prūsijoje pranciškonams teko bendradarbiauti su kryžiuočiais). Todėl pirmasis dabartinės Lietuvos teritorijai skirtas vyskupas buvo pranciškonas Henrikas Liutselburgietis – 1247 m. jį paskyrė popiežius Inocentas IV, o pašventino Rygos arkivyskupas Žiemgalos vyskupu. Jo teritorija nominaliai siekė žemes tarp Dauguvos, Ventos, Nemuno ir Neries upių, į kurias reiškė pretenzijas Livonijos ordinas. Praėjus ketveriems metams, 1251 m., ši teritorija buvo kiek perskirstyta (Žiemgala buvo prijungta prie Rygos), ir Henrikas tapo Kuršo vyskupu (ir juo buvo iki pat Mindaugo nužudymo 1263 m.). Tais pačiais metais, liepos 17 d., jį ir Osilijos vyskupą dominykoną Henriką popiežius paskyrė naujakrikšto Mindaugo globėjais. Abu jie dalyvavo ir karūnavimo iškilmėse.
Vyskupas Henrikas Liutselburgietis Klaipėdoje pastatė šv. Mykolo ir šv. Jono bažnyčias ir dar 11 Kuršo regione, tačiau Lietuvos naujuoju vyskupu po Mindaugo Krikšto buvo paskirtas ir įšvęstas vokiečių ordino kunigas Kristijonas, prisiekęs Rygos arkivyskupui.
Pranciškonas vyskupas Henrikas, kartu su Rygos pranciškonais Henriku (gvardijonu), Tomu, Adolfu ir Andriejumi dalyvavo pasirašant ir Mindaugo žemių dovanojimą Livonijos ordinui 1253 ir 1260 m.
Vėlesnio Rygos arkivyskupo ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio bendradarbiavimo pasekmė buvo siūlymas Lietuvos krikštui. Arkivyskupui 1298 m. sulaukus teigiamo atsakymo, vėl misionieriais buvo išsiųsti pranciškonai ir dominykonai. Valdant Didžiajam kunigaikščiui Vyteniui, 1312 m., pranciškonai galutinai įsitvirtino Vilniuje. Tuo metu Rygos arkivyskupu buvo pranciškonas Fridrichas iš Pernšteino (1304-1340). Gal dėl to pranciškonai tapo ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino raštininkais bei įsikūrė ir Naugarduke.
Lietuvai oficialiai priėmus krikštą (1387), du pirmieji Vilniaus vyskupai irgi buvo pranciškonai: Andriejus Vasylius (1388 - 1398) ir Jokūbas Plichta (1398 – 1407), pastarasis lietuvių kilmės. Maždaug antrojo jų vyskupavimo metu atsirado ir pirmoji pranciškonų šventovė Kaune - Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia.
Mažesnieji broliai observantai (bernardinai) Lietuvoje
Mažesniųjų brolių ordinui išsišakojus, į Lietuvą iš Lenkijos 1468 m. atvyko ir pranciškonai observantai, ten (Krokuvoje) įkūrę 1453 m. jau kanonizuoto Šv. Bernardino Sieniečio, vieno žymiausių observantų pamokslininko, vienuolyną, nuo kurio ši šaka Lenkijoje ir Lietuvoje įgijo "bernardinų" pavadinimą. Žinoma, kad pranciškonai observantai pirmiausia atvyko į Kauną, o tik metais vėliau (1469) – į Vilnių, kur ir pradėjo pirmiausia kurtis.
Mažesnieji broliai observantai (bernardinai) Kaune
Mūrinė bažnyčia ir vienuolynas Kaune pradėti statyti apie 1492-uosius, o užbaigti apie 1504 (darbus organizavo gvardijonas Almanas). XVII a. bažnyčia ir vienuolynas patyrė tris gaisrus (1603, 1624 ir 1668 m.).
Po abiejų tautų Respublikos padalijimo 1795-aisiais, Kaunas pateko carinės Rusijos valdžion. Dėl 1831 m. sukilimo prieš carą palaikymo 1842 m. buvo uždrausta 1729 įkurta Lietuvos Šv. Kazimiero bernardinų provincija, provincijolui t. Domininkui Šukevičiui uždrausta veikti, o vienuoliai pavesti vyskupų jurisdikcijai. Tačiau galutinai provincija likviduota 1864 m., kada, uždarius visus kitus vienuolynus, paliktas tik Kretingos.
Kauno vienuolyno bažnyčia 1842 m. pavesta Kauno gimnazijos kapelionui, o vienuolyno pastatai – miesto magistratui. Tačiau turima duomenų, kad 1843 m. vienuolyne dar gyveno 9 kunigai ir 3 broliai, o 1851 jų buvo tik 8, taigi, tikslios datos, kada paskutinis vienuolis apleido šį vienuolyną, nežinome. Aišku tik tai, kad 1864-1865 m. čia buvo perkelta Žemaičių vyskupijos dvasinė seminarija.
Kauno šv. Jurgio Kankinio pranciškonų bažnyčia be brolių
Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, Kaune 1926 buvo įkurta arkivyskupija, o seminarija perėjo jos žinion, kuriai ji priklausė iki 1941 m. sausio 12 d., kada čia įsibrovė Raudonoji armija. Nacių okupacijos metais seminarija galėjo toliau laisvai veikti iki antrosios sovietų okupacijos, kurios metu buvęs bernardinų vienuolynas (1945 m.) ir bažnyčia (1950 m.) buvo nacionalizuoti. Didžiojo altoriaus antroje pusėje išlikęs lotyniškas įrašas, liudijantis, jog „1950 kovo 5 d. Viešpats paliko šią šventovę“.
Vienuolyno ir bažnyčios atgavimas
Atgavus nepriklausomybę, 1992 m. bažnyčią perėmė Kauno miesto savivaldybė, o vienuolynas 1993 m. pradėtas perduoti atsinaujinantiems po sovietmečio lietuviams mažesniesiems broliams, kur šie apsigyveno 1995 m. Restauruotame vienuolyno antrajame aukšte, buvusios pirmosios gotikinės zakristijos vietoje, įrengta pusiau privati vienuolyno koplyčia. Bažnyčia Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos perimta tik po 2005-ųjų. Per 2008-ųjų šv. Jurgio, bažnyčios ir antrojo Lietuvos globėjo, šventę pašventintas laikinas altorius, ir nuo tada sekmadienių šventimą broliai perkėlė į bažnyčią.
Rezervavimas
Papilio g. 9, LT-44275 Kaunas, LIETUVA
Tel.: +370 682 47794
Email: info@domuspacis.lt